2026-08-04

LMT „Ką sako mokslas?“: neuromokslininkė dr. Laura Bojarskaitė – kaip DI keičia mūsų smegenis?

Mokslas nuolat keičia tai, kaip suprantame pasaulį ir jame vykstančius procesus. Naujoje Lietuvos mokslo tarybos (LMT) rubrikoje „Ką sako mokslas?“ kartu su mokslininkais ieškosime atsakymų į aktualius šių dienų klausimus, pristatysime naujausius tyrimus ir sudėtingas mokslo temas paaiškinsime suprantamai.

Rubriką pradedame pokalbiu su neuromokslininke dr. Laura Bojarskaite, daugiau nei dešimtmetį tyrinėjančia smegenų veiklą ir miego poveikį žmogaus organizmui. Šiandien ji aktyviai populiarina mokslą ir naujausius tyrimus pristato plačiajai visuomenei.

Šį kartą dėmesio centre – technologija, kuri į mūsų kasdienybę įžengė neįtikėtinu greičiu. Dirbtinis intelektas jau padeda mums rašyti, mokytis, ieškoti informacijos ir spręsti problemas. Tačiau, kol vis daugiau užduočių patikime DI, kyla klausimas – kas tuo metu vyksta mūsų smegenyse? Ar keičiasi ne tik tai, kaip atliekame užduotis, bet ir tai, kaip mąstome?

DI keičia ne smegenis, o tai, kaip jas naudojame

Dirbtinis intelektas tapo kasdieniu įrankiu milijonams žmonių, todėl vis dažniau kyla klausimas, ar jo naudojimas gali paveikti mūsų smegenų veiklą. Pasak dr. Lauros Bojarskaitės, galime sakyti, kad DI daro jai įtaką, tačiau tai nereiškia, kad jis tiesiogiai „perprogramuoja“ mūsų smegenis. Pokytis pirmiausia susijęs su tuo, kokias protines užduotis atliekame patys ir kiek pastangų joms skiriame.

„Smegenys yra plastiškos – jos stiprina tuos neuroninius tinklus, kuriuos reguliariai naudojame. Kai patys bandome prisiminti informaciją, formuluojame argumentą, lyginame kelis šaltinius ar sprendžiame problemą, aktyviai dirba skirtingos smegenų sistemos. Jeigu visą šį procesą nuo pat pradžių perduodame DI, mūsų smegenims lieka mažiau darbo“, – pažymi neuromokslininkė.

Šis procesas vadinamas kognityvinių funkcijų perkėlimu į išorę (angl. cognitive offloading). Todėl, neuromokslininkės teigimu, svarbu ne tik tai, ar naudojame DI, bet ir tai, kuriame mąstymo etape jį pasitelkiame. Jei pirmiausia pagalvojame patys, o DI naudojame kaip diskusijų partnerį, redaktorių ar kritiką, patys išliekame aktyvūs mąstymo proceso dalyviai.

Ar DI gali atpratinti mus mąstyti?

Dažnai girdime nuogąstavimų, kad DI gali „atpratinti“ mus mąstyti. Tačiau, pasak dr. L. Bojarskaitės, dabartinių tyrimų rezultatai piešia gerokai sudėtingesnį vaizdą: „Poveikis tikrai yra sudėtingesnis nei teiginys „DI daro mus kvailesnius““, – sako dr. L. Bojarskaitė.

Daug dėmesio sulaukusiame 2025 m. MIT Media Lab tyrime „Your Brain on ChatGPT: Accumulation of Cognitive Debt when Using an AI Assistant for Essay Writing Task“ dalyviai rašė esė trimis skirtingais būdais – savarankiškai, naudodamiesi interneto paieška arba pasitelkdami didįjį kalbos modelį. Tyrimo rezultatai parodė, kad dirbtinį intelektą naudoję dalyviai prasčiau prisiminė savo pačių parašytą tekstą, jautė silpnesnį jo autorystės pojūtį, o jų smegenų aktyvumas atliekant užduotį skyrėsi nuo savarankiškai rašiusių dalyvių.

„Kiti eksperimentai taip pat rodo, kad atliekant rašymo užduotis su DI gali būti įdedama mažiau protinių pastangų. Tačiau yra ir kita pusė – tinkamai sukurtas DI mokytojas gali didinti įsitraukimą, suteikti individualų grįžtamąjį ryšį ir padėti mokytis. „DI gali tapti kognityviniu ramentu, kai pakeičia žmogaus mąstymą, arba kognityviniu treniruokliu, kai skatina žmogų aiškinti, tikrinti, argumentuoti ir taisyti“, – teigia neuromokslininkė.

Vis dėlto, augant DI vaidmeniui mūsų kasdienybėje, dr. L. Bojarskaitė atkreipia dėmesį į dar vieną riziką – galimą kritinio mąstymo silpnėjimą.

„Man didžiausią susirūpinimą kelia ne tai, kad pamiršime pavienius faktus. Žmogaus smegenys niekada nebuvo skirtos viskam kaupti. Daug svarbesnė rizika – palaipsniui prarasti įprotį sustoti ir paklausti: ar tai tiesa? Iš kur tai žinoma? Kokie yra įrodymai? Kokio argumento čia trūksta? Kritinis mąstymas nėra vien žinių kiekis. Tai aktyvus procesas, kurį reikia reguliariai praktikuoti“, – pabrėžia dr. L. Bojarskaitė.

Greitas atsakymas ne visada reiškia geresnį mokymosi rezultatą

Vis dažniau DI naudojame ne todėl, kad patys negalėtume atlikti užduoties, o todėl, kad norime ją atlikti greičiau ar geriau. Tačiau toks patogumas gali keisti ir mūsų mokymosi įpročius bei santykį su klaidomis. DI leidžia beveik akimirksniu gauti sklandų ir įtikinamai skambantį atsakymą. Tačiau, pasak neuromokslininkės, mokymosi požiūriu tai turi ir trūkumą – greitas atsakymas gali pašalinti būtent tą sunkumo momentą, per kurį mokomės.

Mokymasis vyksta ne tik gavus teisingą atsakymą. Bandymas prisiminti, klaidos, jų taisymas ir pakartotinis bandymas padeda kurti tvirtesnes žinias. Jei DI atsakymo paprašome dar prieš pabandydami patys, galime gauti rezultatą, tačiau praleisti dalį mokymosi proceso.

Kita vertus, DI gali parodyti, kur suklydome, pateikti kitokį paaiškinimą ar pritaikyti užduoties sudėtingumą. „Mokantis siūlyčiau laikytis tokios sekos: pirmiausia pabandyk pats, tada klausk DI, tuomet patikrink jo atsakymą ir galiausiai paaiškink išmoktą informaciją savais žodžiais. DI turėtų padėti žmogui išbūti mokymosi procese, o ne iš jo ištraukti“, – pataria neuromokslininkė.

DI, miegas ir informacijos įsisavinimas

Viena pagrindinių dr. L. Bojarskaitės mokslinių interesų sričių – miegas. Vis dėlto kol kas, pasak neuromokslininkės, nepakanka tiesioginių tyrimų, kurie rodytų, kad pats generatyvinio DI naudojimas blogina miegą ar trikdo miego metu vykstančius atminties procesus.

Tikėtina, kad svarbesnis yra pats naudojimo būdas – laikas prie ekrano, emocinis sužadinimas ir ribų nebuvimas. Jei prieš miegą su DI sprendžiame darbo problemas, planuojame ar generuojame idėjas, smegenys ilgiau išlieka orientuotos į problemų sprendimą. „Pokalbis neturi natūralios pabaigos – visada galima užduoti dar vieną klausimą. Miegui reikia ne tik tamsos, bet ir psichologinio užbaigtumo signalo“, – aiškina neuromokslininkė.

Dr. L. Bojarskaitė išskiria ir dar vieną svarbią sąsają, susijusią su miego metu vykstančiais atminties procesais: „Miego metu smegenys stabilizuoja ir integruoja dieną įgytą informaciją, tačiau tam, pirmiausia, reikia, kad informacija būtų pakankamai giliai užkoduota būdravimo metu. Jeigu DI pateiktą atsakymą tik greitai perskaitome, jo neapmąstome ir nesusiejame su ankstesnėmis žiniomis, miegas neturi ką stebuklingai „įrašyti“. Miegas padeda įtvirtinti mokymąsi, tačiau jis negali visiškai kompensuoti paviršutiniško mokymosi dieną“, – atkreipia dėmesį neuromokslininkė.

Kaip naudoti DI, kad jis padėtų mąstyti geriau?

Kasdien naudojant DI, svarbiausia ne jo atsisakyti, o išmokti jį pasitelkti taip, kad technologija papildytų mūsų gebėjimus, o ne pakeistų patį mąstymo procesą. „Mano patarimas būtų labai paprastas: neprašykite DI mąstyti vietoje jūsų – prašykite jo padėti jums mąstyti geriau“, – akcentuoja dr. L. Bojarskaitė.

Prieš kreipiantis į DI, dr. L. Bojarskaitė siūlo pirmiausia bent trumpai pagalvoti patiems: ką apie problemą jau žinome, ką manome ir ką norime išspręsti. Tuomet DI galima pasitelkti kaip oponentą – paprašyti surasti silpnąją argumento vietą, pateikti kitą nuomonę ar parodyti galimas klaidas.

Svarbu ir nepriimti DI atsakymo vien todėl, kad jis skamba užtikrintai – informaciją bei šaltinius reikėtų patikrinti, o galutinę išvadą pasidaryti patiems.

„Geriausia formulė būtų tokia: žmogus pirmiausia mąsto, DI padeda, o galutinį sprendimą ir atsakomybę vėl prisiima žmogus“, – apibendrina neuromokslininkė.

Kalbino Domantas Zubrickis, LMT
Nuotrauka iš pašnekovės asmeninio archyvo

Moksliniai šaltiniai:

Atnaujinimo data: 2026-08-04

Taip pat skaitykite:

Prof. Jurgita Verbickienė: Vilniaus arkikatedros tyrimams reikia mokslininkų ambicijos ir susitelkimo

Europa stiprina retųjų ligų tyrimus: naujos galimybės Lietuvos tyrėjams ir inovatoriams

LMT skelbia kvietimą personalizuotos medicinos tyrimams

LMT skelbia kvietimą atverti Vilniaus arkikatedros istorijos sluoksnius

EBPO ir Europos Komisija kviečia dalyvauti tyrėjų karjeros apklausoje